Lionginas Šepka (1907-1985) |  Rokiškis |
Lionginas Šepka gimė 1907 metais rugsėjo 15 dieną Šiaudinės
kaime (Rokiškio r.) gausioje mažažemio valstiečio šeimoje. Jo
vaikystė, o gal ir jaunystė mažai kuo skyrėsi nuo daugelio mūsų amžiaus
pradžioje gimusių vargano kaimo vaikų. Šiaudinės kaime – pustrečio
hektaro žemės, šeimoje – šeši vaikai. Ankstyva tėvų mirtis. Trylikametis
Lionginas visiškas našlaitis. Piemuo, pusbernis, bernas – tai
kelialapis į gyvenimą. Mokslas? Iš motinos gamtos, iš medžių, kraunančių
pavasariais lapus, iš bičių, renkančių medų, iš paukščio skrydžio
Lionginas mokėsi pažinti gyvenimą ir dirbti. Ir iš savo motinos.
Sugrubusiu pirštu ji probėgomis, atokvėpiais tarp darbų, vienam po kito
savo penkiems berniūkščiams ir dukrai rodė elementoriaus raides. Visam
gyvenimui Lionginas jas įsiminė, ypač - aiškias, ramias didžiąsias. O
akiai prašviesti, spalvingais, niekur nematytais paveikslais
pasigrožėti, graudingų žodžių, kad vargelį žmogui pats dievulis leido,
pasiklausyti – bažnyčia. Štai ir visi universitetai. Kitų jis nežinojo, į
kitus jo niekas nepakvietė. Na, gal dar subatvakariais, pritariant
armonikai, taurelę su bernais išlenkti, nerimo kirminą nuraminti. O
nerimas kažkoks širdy vis knietė. Šviesos, laisvės norėjosi, bet taip
niekas ir nepasakė, kur jos ieškoti. Metęs gaspadorius, Lionginas nuėjo
dirbti plentų darbininku. Vis laisviau. Pakilojai per dieną sunkų kūjį
prie akmenų kauburio, o vakaras tavo. Nevers niekas nei pančius sukti,
nei naktigonės joti. Bet toks jau tas žmogus. Kur jis – ten ir jo
nerimas. Nesuskaldysi jo pačiu didžiausiu kūju. Nesuklosi jo į kietą
grindinį... Prisidėjo dar viena nelaimė: girti bernai jį sumušė. Smūgis
kastuvu į galvą ir - sunki ilgametė liga.... Vėl virtinė bastymosi metų,
atsitiktiniai darbai duonos kąsniui.
Drožinėti Lionginas Šepka pradėjo jau įžengęs į penktą dešimtį – 1950 metais, mirus broliui Petrui, kurio namuose tuo laiku ir gyveno. Pradėjęs drožti broliui paminklą, „jau nepaleido peiliuko iš rankų“ – spontaniškai atsivėrė originali menininko kūrėjo prigimtis.
Per dešimtį metų Šepka sukūrė tris paminklus broliui ir vieną tėvams. Dviejuose paminkluose broliui ir tėvams pagrindinis akcentas – visu ūgiu Marijos figūra ant aukštesnio ar žemesnio pjedestalo. Viename ji vaizduojama kaip kaimo moteris, apsigaubusi skara, su lietuviška knyga rankose, dviejuose – karūnuota karalienė. Pjedestaluose išdrožti vardai, datos, dedikacijos, net numatytas tikslus pastatymo laikas, pavyzdžiui: „... šis atvaizdas pagamintas 1953 m., pastatytas Pandėlio parapijos kapinėse 1954 m. birželio 19 d.“. 1955 metais jis sukuria didesnę kompoziciją: į ją įjungti primityviai traktuotų formų klūpantys angeliukai: grandinės, drožtos iš vieno medžio gabalo, turėjusios apjuosti visą kapavietę.
Pats sudėtingiausias didysis paminklas, pradėtas dirbti 1955 metais, ką ir skelbia dedikacija keistų žolynų ritmais išgražintoje lentoje, kad meistras, „pagerbdamas savo mirusį brolį, įteikė jam šį garbingą paminklą kaipo dovaną jo vardo dienoje“. Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys iš daugybės įvairių komponentų. Centrinę ašį - kryžių, apipintą fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, supa stilizuoti žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliais ažūrinio paminklo paviršiais plūstanti šviesa ir šešėliai teikia šiai medžio simfonijai paslaptingo žavesio: viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu. Meistras viską jungė vaizduotėje į vientisą statinį ir svajojo pastatyti Pandėlio kapinėse. Taigi, Lionginą Šepką pagrįstai galime laikyti lietuvių liaudies monumentaliosios skulptūros atgaivinimo pradininku.
Vienišas, nesuprastas giminės, pašiepiamas kaimynų L.Šepka kūrė ir jautėsi laimingas. Jis tapo ne tik Pandėlio, bet ir visos Lietuvos garsenybe. Tačiau tai truko neilgai. 1961 m. Pandėlio valdžios iniciatyva, L. Šepka buvo išvežtas į Didvyžių (Vilkaviškio r.) senelių – invalidų namus. 1963 m. grįžo iš tų „prakeiktų namų“, kaip jis pats vadino, palaužtas dvasiškai ir fiziškai. Prasidėjo klajonių metai - L. Šepka glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, niekur ilgiau neapsistodamas, niekur nerasdamas dvasinės ramybės. Galų gale gimtinėje nusipirko aplūžusią Matijošiaus trobelę...
1970 m. rudenį pas jį atėjo žurnalistė Danutė. Jų susitikimas ir draugystė užfiksuoti L. Šepkos jai rašytuose laiškuose. Tie septyneri metai, per kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Tai savotiškas jo dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie jį kamavusias mintis, apie kasdieninius rūpesčius, kurie šiandieniniam žmogui atrodo nesuprantami ir keisti. Skaitant laiškus, prieš akis iškyla XX amžiaus antrosios pusės gyvenimo panorama. Buitiniai patogumai Liongino Šepkos beveik nepalietė. Iki 1976 m. vasaros jis gyveno be elektros šviesos. Gyvendamas ir kurdamas Lebedžiuose, pasišviesdavo žvake, o kai jų pritrūkdavo – naudojo taukus. Vieninteliai technikos stebuklai – tai radijas ir dviratis. Radijo aparatėliai (tranzistoriniai imtuvai) jam labai dažnai gesdavo, reikėdavo nuolat rūpintis „batareikomis“ (galvaniniais elementais). Radijas buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Jo klausė ne tik būdamas namie, bet pasiimdavo ir važiuodamas į Kupiškį. Dviračiu beveik kiekvieną savaitę įveikdavo apie 30 km į Kupiškį ir atgal. Kupiškyje pirkdavo maisto, įmesdavo į pašto dėžutę laiškus Danutei ir kitiems žmonėms. Ne visada pavykdavo dviračiu važiuoti, dažnokai tekdavo jį varytis (sugesdavo kelyje, būdavo prisnigta daug sniego), keletą kartų vos nepakliuvo po važiuojančiomis mašinomis. Kelionė į Kupiškį ir atgal į Lebedžius užtrukdavo visą dieną. Ryte stengėsi išvažiuoti kuo anksčiau, o grįždavo jau vėlai vakare. Ypač nelengva kelionė būdavo žiemą, kai vėlai aušdavo ir anksti temdavo, kelias buvo užpustytas.
Menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius. Laukdavo grįžtančio špoko, jaudinosi, kad jam nesant namie, špokas gali išskristi. Džiaugėsi pirmuoju vieversio čirenimu, pempės klykavimu. Tačiau daugiausia meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį visai mažytį padovanojo Danutė. Sargiui atitekdavo skaniausi kąsneliai: jis mėgo tik liesą mėsą. Lionginas Šepka galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargiui visada turėjo būti parūpinta maisto. Kai Sargis pabėgdavo iš namų, būdavo didžiausia nelaimė. L. Šepka Danutei yra rašęs, kad Sargis viską supranta, kas jam sakoma, tik nemoka kalbėti. O kai L. Šepka, laukdamas Danutės, jaudindavosi, laukimas paveikdavo ir Sargį - šuo lakstydavo nuo lango prie lango ir, meistro nuomone, taip pat nekantraudavo kuo greičiau pamatyti viešnią.
Nuo 1978 m. prasidėjo šviesiausias Liongino Šepkos gyvenimo laikotarpis. Gyvendamas Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi – žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu. O ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.
Per trisdešimt metų Lionginas Šepka sukūrė apie pusantro tūkstančio įvairaus dydžio darbų – nuo delne telpančių bareljefų iki kelis metrus siekiančių erdvinių kompozicijų.
Rokiškio krašto muziejuje yra saugoma didžiausia jo darbų kolekcija. 1971 m. atidaryta ekspozicija dviejose muziejaus salėse. 1992 m. ji buvo išplėsta. Po kapitalinio pastato remonto 2009 m. L. Šepkos drožinių ekspozicija visapusiškai atnaujinta. Lankytojai turi galimybę susipažinti su visa jo kūryba, pradedant nuo pirmojo darbo ir baigiant paskutiniuoju, neužbaigtu drožiniu.
Drožinėti Lionginas Šepka pradėjo jau įžengęs į penktą dešimtį – 1950 metais, mirus broliui Petrui, kurio namuose tuo laiku ir gyveno. Pradėjęs drožti broliui paminklą, „jau nepaleido peiliuko iš rankų“ – spontaniškai atsivėrė originali menininko kūrėjo prigimtis.
Per dešimtį metų Šepka sukūrė tris paminklus broliui ir vieną tėvams. Dviejuose paminkluose broliui ir tėvams pagrindinis akcentas – visu ūgiu Marijos figūra ant aukštesnio ar žemesnio pjedestalo. Viename ji vaizduojama kaip kaimo moteris, apsigaubusi skara, su lietuviška knyga rankose, dviejuose – karūnuota karalienė. Pjedestaluose išdrožti vardai, datos, dedikacijos, net numatytas tikslus pastatymo laikas, pavyzdžiui: „... šis atvaizdas pagamintas 1953 m., pastatytas Pandėlio parapijos kapinėse 1954 m. birželio 19 d.“. 1955 metais jis sukuria didesnę kompoziciją: į ją įjungti primityviai traktuotų formų klūpantys angeliukai: grandinės, drožtos iš vieno medžio gabalo, turėjusios apjuosti visą kapavietę.
Pats sudėtingiausias didysis paminklas, pradėtas dirbti 1955 metais, ką ir skelbia dedikacija keistų žolynų ritmais išgražintoje lentoje, kad meistras, „pagerbdamas savo mirusį brolį, įteikė jam šį garbingą paminklą kaipo dovaną jo vardo dienoje“. Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys iš daugybės įvairių komponentų. Centrinę ašį - kryžių, apipintą fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, supa stilizuoti žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliais ažūrinio paminklo paviršiais plūstanti šviesa ir šešėliai teikia šiai medžio simfonijai paslaptingo žavesio: viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu. Meistras viską jungė vaizduotėje į vientisą statinį ir svajojo pastatyti Pandėlio kapinėse. Taigi, Lionginą Šepką pagrįstai galime laikyti lietuvių liaudies monumentaliosios skulptūros atgaivinimo pradininku.
Vienišas, nesuprastas giminės, pašiepiamas kaimynų L.Šepka kūrė ir jautėsi laimingas. Jis tapo ne tik Pandėlio, bet ir visos Lietuvos garsenybe. Tačiau tai truko neilgai. 1961 m. Pandėlio valdžios iniciatyva, L. Šepka buvo išvežtas į Didvyžių (Vilkaviškio r.) senelių – invalidų namus. 1963 m. grįžo iš tų „prakeiktų namų“, kaip jis pats vadino, palaužtas dvasiškai ir fiziškai. Prasidėjo klajonių metai - L. Šepka glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, niekur ilgiau neapsistodamas, niekur nerasdamas dvasinės ramybės. Galų gale gimtinėje nusipirko aplūžusią Matijošiaus trobelę...
1970 m. rudenį pas jį atėjo žurnalistė Danutė. Jų susitikimas ir draugystė užfiksuoti L. Šepkos jai rašytuose laiškuose. Tie septyneri metai, per kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Tai savotiškas jo dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie jį kamavusias mintis, apie kasdieninius rūpesčius, kurie šiandieniniam žmogui atrodo nesuprantami ir keisti. Skaitant laiškus, prieš akis iškyla XX amžiaus antrosios pusės gyvenimo panorama. Buitiniai patogumai Liongino Šepkos beveik nepalietė. Iki 1976 m. vasaros jis gyveno be elektros šviesos. Gyvendamas ir kurdamas Lebedžiuose, pasišviesdavo žvake, o kai jų pritrūkdavo – naudojo taukus. Vieninteliai technikos stebuklai – tai radijas ir dviratis. Radijo aparatėliai (tranzistoriniai imtuvai) jam labai dažnai gesdavo, reikėdavo nuolat rūpintis „batareikomis“ (galvaniniais elementais). Radijas buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Jo klausė ne tik būdamas namie, bet pasiimdavo ir važiuodamas į Kupiškį. Dviračiu beveik kiekvieną savaitę įveikdavo apie 30 km į Kupiškį ir atgal. Kupiškyje pirkdavo maisto, įmesdavo į pašto dėžutę laiškus Danutei ir kitiems žmonėms. Ne visada pavykdavo dviračiu važiuoti, dažnokai tekdavo jį varytis (sugesdavo kelyje, būdavo prisnigta daug sniego), keletą kartų vos nepakliuvo po važiuojančiomis mašinomis. Kelionė į Kupiškį ir atgal į Lebedžius užtrukdavo visą dieną. Ryte stengėsi išvažiuoti kuo anksčiau, o grįždavo jau vėlai vakare. Ypač nelengva kelionė būdavo žiemą, kai vėlai aušdavo ir anksti temdavo, kelias buvo užpustytas.
Menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius. Laukdavo grįžtančio špoko, jaudinosi, kad jam nesant namie, špokas gali išskristi. Džiaugėsi pirmuoju vieversio čirenimu, pempės klykavimu. Tačiau daugiausia meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį visai mažytį padovanojo Danutė. Sargiui atitekdavo skaniausi kąsneliai: jis mėgo tik liesą mėsą. Lionginas Šepka galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargiui visada turėjo būti parūpinta maisto. Kai Sargis pabėgdavo iš namų, būdavo didžiausia nelaimė. L. Šepka Danutei yra rašęs, kad Sargis viską supranta, kas jam sakoma, tik nemoka kalbėti. O kai L. Šepka, laukdamas Danutės, jaudindavosi, laukimas paveikdavo ir Sargį - šuo lakstydavo nuo lango prie lango ir, meistro nuomone, taip pat nekantraudavo kuo greičiau pamatyti viešnią.
Nuo 1978 m. prasidėjo šviesiausias Liongino Šepkos gyvenimo laikotarpis. Gyvendamas Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi – žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu. O ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.
Per trisdešimt metų Lionginas Šepka sukūrė apie pusantro tūkstančio įvairaus dydžio darbų – nuo delne telpančių bareljefų iki kelis metrus siekiančių erdvinių kompozicijų.
Rokiškio krašto muziejuje yra saugoma didžiausia jo darbų kolekcija. 1971 m. atidaryta ekspozicija dviejose muziejaus salėse. 1992 m. ji buvo išplėsta. Po kapitalinio pastato remonto 2009 m. L. Šepkos drožinių ekspozicija visapusiškai atnaujinta. Lankytojai turi galimybę susipažinti su visa jo kūryba, pradedant nuo pirmojo darbo ir baigiant paskutiniuoju, neužbaigtu drožiniu.
© 2011 - Rokiškio rajono savivaldybė | Sprendimas: NET group