Medžio drožėjų plenerai Rokiškyje

     Rokiškis    

„Improvizacijos Liongino Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“ (2001 – 2009 m.)

Liongino Šepkos kūryba ir jo paties asmenybė yra unikalus reiškinys Lietuvos kultūroje. Jo kūrybos novatoriškumas ir originalumas teikia daug naujų paskatų šiuolaikiniams menininkams. 2000 m. Rokiškio krašto muziejus paruošė projektą  - „Medžio drožyba: etninės tradicijos XXI a. naujovių įtakoje“. Jo tikslas - propaguoti Liongino Šepkos kūrybos originalumą, įamžinti jo atminimą, skatinti medžio drožėjus drąsiau ieškoti naujų išraiškos priemonių, kartu išsaugant etnines tradicijas. Muziejininkų projektą pirmiausia parėmė LR kultūros ministerijos Kultūros ir sporto rėmimo fondas, o Rokiškio r. savivaldybė būsimoms skulptūroms paskyrė didelį parką, esantį prie gyvenamojo mikrorajono. Parkas buvo apleistas - nebuvo nei vieno suolelio, per jį prabėgdavo žmonės, trumpindami kelią į senamiestį. Per 9 plenerus parke sukurtos 68 skulptūros bei skulptūrinės kompozicijos. Parkas tapo vienu svarbiausių Rokiškio miesto akcentų, turizmo objektu. Lietuvos medžio drožėjų sukurtas skulptūrų parkas yra puikus L. Šepkos atminimo įamžinimas. Ir ne tik įamžinimas. Parkas ir ateities kartoms rodys XXI a. Lietuvos medžio drožybos padėtį: jos stipriąsias ir silpnąsias puses, medžio meistrų ieškojimus ir klystkelius.
 

2001 m. rugsėjo 3 – 9 d. organizuoto plenero pagrindinė tema buvo „Improvizacijos L. Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“. Ąžuolo skulptūras šešias dienas kūrė penki drožėjai: Saulius Lampickas (Alytus), Adolfas Teresius (Kauno r.), Vytautas Jackūnas (Pasvalys), Jonas Tvardauskas (Anykščiai), Vanda Umbrasienė (Elektrėnai). Skulptoriai gyveno ir dirbo Rokiškio dvare. A. Teresius savo sukurtą skulptūrą pavadino „Mąstant apie Lionginą Šepką“. Vienintelė plenere dalyvavusi moteris V. Umbrasienė, kaip ir žymusis skulptorius, drožė tik rankomis – nesinaudodama jokiomis technikos priemonėmis. Alytiškio S. Lampicko skulptūroje pavaizduotas jaunas žmogus, laikantis atidarytą narvelį su paukšteliu. Šis paukštelis simbolizuoja tai, kad nors L. Šepka gyveno labai uždarą gyvenimą, jo darbai yra žinomi ir plačiai paplitę. J. Tvardausko drožinys ne tik meniškas, bet ir funkcionalus. Skulptorius iš ąžuolo išdrožė suolelį, papuoštą mažu piemenėliu, ganančiu aveles. Šis piemenėlis – tai mažas Šepkiukas. Skulptūros autorius pakomentavo, kad Kristus, ganydamas aveles, vieną jų pametė, todėl ir jis, kad būtų įdomu, suolelyje paslėpė vieną avelę ir pasiūlė jos paieškoti. V. Jackūnas išdrožė L. Šepkos tėvo ir motinos skulptūras.

2002 m. birželio 26 – liepos 6 d. organizuoto plenero tema buvo „Medžio ir paukščio įvaizdis Liongino Šepkos kūryboje“. Dalyvavo šie drožėjai: Raimundas Blažaitis (Vilkaviškio r.), Kęstutis Krasauskas (Pasvalio r.), Saulius Lampickas (Alytus), Pranas Petronis (Vilnius), Adolfas Teresius (Kauno r.), Vanda Umbrasienė (Elektrėnai), Nerijus Šatinskas (Alytus), Rimas Zinkevičius (Ukmergė). R. Blažaitis sukūrė skulptūrą, kurią pavadino „Keistuolis“. Tai užuomina, kad šiuo vardu dažnai buvo vadinamas L. Šepka ir kartu jo išdrožtas paukštis yra keistas, nes slepia galvą po sparnu. R. Zinkevičiui teko didžiausias - 6 m. ilgio ąžuolas. Toks jo dydis diktavo ir meninį sprendimą – galingą „Ąžuolą L. Šepkai“, apsuptą atskridusių paukščių. Vilnietis P. Petronis buvo sumanęs drožti šv. Pranciškų su paukščiais rankose, tačiau pagautas kūrybinio įkvėpimo, išdrožė ir jo mylimąją šv. Klarą bei juos jungiantį suolelį, skirtą Rokiškio įsimylėjėliams. Pranas dirbo tik kirviu ir kaltu – kaip L. Šepka. Alytiškio S. Lampicko išdrožtas žydintis medis su piemenuku ir paukščiais stovi šalia jo mokinio – jauniausio plenero dalyvio N. Šatinsko kūrinio. Vienintelė moteris vyrų būryje – Vanda Umbrasienė - sukūrė skulptūrą, kurią pavadino „Medžių sielos“. K. Krasauskas sakė, kad L. Šepkos kūryba jam yra neišsenkantis idėjų šaltinis. Jis savo darbe suvienijo dangaus šeimininkus - paukščius ir požemio valdovus – žalčius. Į meistrų drožinius ir į parko žalumą malonu žvalgytis sėdint ant A. Teresiaus „Sėkmės paukštės“. Jis sumanė funkcionalią skulptūrą: paukštės nugara – suolelis, o pakeltas sparnas – patogus atlošas.

2003 m. rugsėjo 2 – 12 d. Liongino Šepkos kūrybos temomis improvizavo šie drožėjai: Gintautas Akstinas (Druskininkai), Kęstutis Krasauskas (Pasvalio r.), Adolfas Teresius (Kauno r.), Saulius Lampickas (Alytus), Jonas Tvardauskas (Anykščiai), Gintaras Varnas (Rokiškio r.). Miestelėnai pamėgo kuriamą skulptūrų parką ir 2003 m. pageidavo daugiau funkcionalių skulptūrų. Medžio drožėjai pasistengė išpildyti šį pageidavimą. Meistrus ąžuolais aprūpino miesto seniūnija, kadangi restauruojant Nepriklausomybės aikštę buvo iškirsti nereikalingi medžiai. Jie buvo gana ploni, su vielomis, įaugusiomis giliai į kamieną. Meistrai nusprendė, kad tai yra pionierių veiklos rezultatas. Matyt, viela prie medžių buvo rišti inkilėliai. Meistrams teko pasukti galvas, kaip iš tokių ąžuolų sukurti įdomias skulptūras.
Rokiškėnas G. Varnas sukūrė skulptūrinę kompoziciją „Apsipykę paukšteliai“. Autorius tikisi, kad ant jų nugarų susėdę jaunuoliai užmirš nesutarimus ir pasibučiuos, kaip tai daro G. Akstino išdrožti paukščiai. Rokiškėnams jau gerai pažįstami alytiškis S. Lampickas ir kaunietis A. Teresius išdrožė skulptūras „Keistuolis“ ir „Paukščiai“. Pastarojo autorius teigė, kad jis savo darbe nenorėjo sudėlioti visų taškų ant „i“. Meistras kūrė tokią skulptūrą, kurioje kiekvienas žiūrovas rastų skirtingų prasmių. Pasvaliečio K. Krasausko skulptūra pavadinta „Paukštelių pietūs“. Tik anykštėnas J. Tvardauskas pasirinko gyvulėlių temą. Vaikams labai smagu užsiropšti ant arkliukų ir pasijusti raiteliais arba glostyti žolę pešančią avelę.

2004 m. birželio 25 – liepos 6 d. plenere dirbo šie drožėjai: Ramūnas Gudliauskas (Kėdainių r.), Žilvinas Karkauskas (Alytus), Kęstutis Krasauskas (Pasvalio r.), Saulius Lampickas (Alytus), Antanas Lastauskas (Kalvarijų sen.), Adolfas Teresius (Kauno r.), Nauris Valuckas (Vilkaviškio r.), Gintaras Varnas (Rokiškio r.). Kiekvienas meistras savitu žvilgsniu pažvelgė į garsiausio XXa. dievdirbio kūrybą ir rado joje daug impulsų kūrybai. R. Gudliausko skulptūra taip ir vadinasi „Įkvėpimas“(pastatyta Sartų regioniniame parke) . K. Krasauskas sukūrė skulptūrą „Saulės giesmė“. Pagrindinė jo darbo temos mintis buvo saulės pašlovinimas, meilė paukščiams ir vandeniui. Jauniausias plenero dalyvis Ž. Karkauskas išdrožė linksmą žmogutį su ant jo tupinčiu paukščiu - „Bičiulius“, o jo mokytojas S. Lampickas – „Miško dvasią“ (pastatyta prie Miškų urėdijos). N. Valuckas išdrožė skulptūrą „L. Šepkos gyvenimas“, A. Lastauskas - kompoziciją „Zitos darželis“ G. Varno skulptūra vadinasi „Mintys“. A. Teresius savo drožiniu „Girinis“ (stovi prie Miškų urėdijos) primena apie žmogaus santykį su gamta. Dalis skulptūrų yra funkcionalios, pritaikytos atsisėsti. Pastačius skulptūras, parke netrūksta žmonių.

2005 m. birželio 27 – liepos 6 d. penktą kartą į Rokiškio krašto muziejaus organizuojamą medžio drožėjų plenerą susirinko Lietuvos medžio drožėjai: Vaidotas Butkevičius (Biržai), Stanislavas Janušas (Panevėžys), Jonas Ražanskas (Alytus), Almantas Sriubiškis (Rokiškio r.), Adolfas Teresius (Kauno r.), Algirdas Varžinskas (Panevėžys), Juozas Videika (Jurbarkas), Vidmantas Vikšraitis (Kaunas). Šio plenero naujovė - pakviesti trys mokiniai iš Rokiškio r. : Justas Janulis , Ugnius Savickas, Deividas Visockas. Adolfas Teresius dalyvavo visuose pleneruose. Jis šiemet prisiminė L. Šepkos mėgtą grandinių motyvą. Žiūrint iš toliau jo skulptūra primena susirangiusį žaltį, o priėjęs pamatai, kad ant grandinės galima prisėsti. 2005 m. numatyta skulptūrų parke pastatyti daugiau tokių skulptūrų ir sukurti vaikų “salelę”. Mokiniai bendromis jėgomis padarė suolą, papuoštą ornamentais. Joje taip pat stovi biržiečio Vaidoto Butkevičiaus “Paukščių medis”, primenantis karpinį. Vaikams sūpynes ir didelę skulptūrą sukūrė Juozas Videika. Panevėžietis Stanislavas Janušas išdrožė “Angelą”. Į jį galima žiūrėti sėdint ant Jono Ražansko suolo, kurį puošia didelis paukštis ir gėlės. Kaunietis Vidmantas Vikšraitis sukūrė suoliuką be griežtų, aštrių formų, kuris, jo manymu, turėtų susilieti su gamta ir joje “ištirpti”.

2006 m. birželio 27 – liepos 5 d. prie galingų ąžuolų triūsė 11 meistrų. Jų gretose ir patyrę, ir jauni, tik pradedantys kūrybinį kelią menininkai. Šeštąjį kartą plenere dalyvavo Adolfas Teresius, penktąjį – Saulius Lampickas. Pirmą kartą plenere dalyvavo praeitų metų L. Šepkos premijos laureatas Vidas Jatulevičius (Biržai). Kėdainietis medžio drožėjas Audrius Vasiliauskas yra kilęs kaip ir L. Šepka – iš Pandėlio apylinkių. Šiam kraštui atstovavo ir Almantas Sriubiškis. Gediminui Ašmonaičiui (Vilnius) - tai pirmasis pleneras jo 18 metų gyvenime. Pirmą kartą Rokiškio plenere dalyvauja latvis – Ivars Rurans iš Jekabpilio rajono.
Skulptūrų parką, kuriame buvo 38 medžio skulptūros, papildė dar vienuolika naujų skulptūrų: Gedimino Ašmonaičio iš Vilniaus „Angelas - muzikantas“, Vido Jatulevičiaus „Labas“, Stanislavo Janušo „Saulutė“, Sauliaus Lampicko „Malda Ąžuolui“, Ivars Rurans „Sfinksas - Elzė“, Lino Saladžio „Augimas“, Almanto Sriubiškio „Rūpintojėlis“, Adolfo Teresiaus „Vainikas Šepkai“, Gintaro Varno „Čiulbantis paukštelis“, Audriaus Vasiliausko „Vėjo varpeliai“ ir Rimanto Zinkevičiaus „Angelų giesmė“.

Į VII-ąjį plenerą (2007 m. birželio 26 – liepos 5 d.) susirinko 12 medžio meistrų, iš jų – 4 mokiniai. Visų 7 plenerų dalyvis Adolfas Teresius ir Kęstutis Krasauskas, kuris dalyvavo ketvirtą kartą, sukūrė didžiulę skulptūrą „Sprogimas“. L. Šepkos talentas ir jo kūriniai taip pat prilygo sprogimui. Rokiškėnas Gintaras Varnas pasiryžo sukurti skulptūrą, kuri pastatyta Pandėlyje, ten, kur gimė originaliausi L. Šepkos drožiniai. Pasvalietis Vytautas Jackūnas I-ojo plenero metu išdrožė L. Šepkos tėvų skulptūras, o šiemet sumanė įamžinti garsiojo dievdirbio brolį - „Petras rytmetį ankstyvą“. Pandėlietis Almantas Sriubiškis ne tik pats drožė, bet mokė ir mokinius – Deividą Visocką, Ugnių Savicką ir Laimį Nikonovą. Mokytojas padarė skulptūrą, kurią pavadino „Neatsižadėk...“, o vaikai ėmėsi paukštelių kūrimo. Dovydas Teresius - dvyliktokas, tačiau jau turi didelę patirtį – dalyvavo daugelyje kūrybinių stovyklų. Jis dirbo savarankiškai, tik retkarčiais jam patarė tėvas Adolfas Teresius. Dovydas nutarė sukurti „Paukščių laivą“. Rimantas Zinkevičius ir Saulius Lampickas išdrožė du „Kareivėlius“. Vidas Jatulevičius kūrė daugialypę kompoziciją, kurią pavadino „Grįžome namo“.

Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 27 d. sprendimu nutarė suteikti Rokiškio miesto parkui Liongino Šepkos vardą ir vadinti jį Rokiškio miesto Liongino Šepkos parku. Kilo įvairių nuomonių: ar tęsti parko kūrimą, ar jau užbaigti šį darbą. Svarstymai ir diskusijos baigėsi tuo, kad buvo nuspręsta toliau tęsti skulptūrų parko kūrimą.

2008 m. rugsėjo 3 – 9 d. vyko VIII respublikinis medžio drožėjų pleneras “Medžio drožyba: etninės tradicijos XXI a. naujovių įtakoje” . VIII-asis pleneras prasidėjo liūdna nuotaika. Jo išvakarėse žuvo VII plenero dalyvis, Krašto apsaugos savanoris Dovydas Teresius. Ši netektis padiktavo plenero dalyviams imtis kareivėlių temos: juos yra kūręs L. Šepka, nuo 2007 metų parke jau stovi du kareivėliai. 2008 m. sukurtieji įamžino talentingo jaunojo meistro Dovydo Teresiaus atminimą ir yra tarsi jungiamasis elementas tarp praėjusios kartos ir šiuolaikinių menininkų. Plenere dalyvavo šie drožėjai - Adolfas Teresius iš Kauno r., Kęstutis Krasauskas iš Pasvalio r., Jonas Tvardauskas iš Anykščių, Saulius Lampickas iš Alytaus, Gintaras Varnas ir Vidmantas Zakarka iš Rokiškio.

2009. m – išskirtiniai. Jie skirti ne tik Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti, bet ir Rokiškio 510-metų jubiliejui. Rugsėjo 10 – 18 d. drožėjai, panaudodami mėgstamą L. Šepkos motyvą – ornamentuotas lazdas - sukūrė kompoziciją, skirtą Rokiškio 510 metų jubiliejui - „Puokštę Rokiškiui“ . Plenere dalyvavo: Jonas Tvardauskas (Anykščiai), Kęstutis Krasauskas (Pasvalio r.), Gintaras Varnas (Rokiškis), Vidmantas Zakarka (Rokiškis).


2001 m.


2002 m.


2003 m.


2004 m.


2005 m.


2006 m.


2007 m.


2008 m.


2009 m.


© Rokiškio krašto muziejus