Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra (iš Rokiškio krašto muziejaus fondų)

Viena išraiškingiausių tradicinės lietuvių liaudies dailės šakų buvo skulptūra. Įvairių šventųjų statulėlės buvo skirtos mažosios architektūros paminklams: kryžiams, stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms. Paminklai statyti sodyboje (prie namų, gėlių darželyje ar prie vartų) ar netoli jos, dirbamuose laukuose. Atokesnės, klaidesnės vietos, kemsynai, apleista žemė ar vietos, kur kas nors buvo žuvęs, kur nejauku, taip pat pažymima paminklais, idant nubaidytų piktąsias dvasias, apsaugotų žmogų nuo nelaimių. Skulptūrų siužetų pasirinkimas dažnai priklausė nuo paminklų statymo priežasčių ir intencijų, dažniausiai susijusių su sauga ir globa.

Rokiškio krašto muziejuje saugoma senųjų liaudies skulptūrų kolekcija yra gana gausi ir vertinga – apie 170 eksponatų. Didžioji jų dalis į muziejų pateko prieš II pasaulinį karą. Maždaug pusė surinkta iš įvairių Rokiškio r. vietovių. Seniausia skulptūra kolekcijoje – „Kristus po prisikėlimo“, sukurta XVII a.

Muziejaus kolekcijoje vyrauja Jėzaus (Nukryžiuotasis, Jėzus Nazarietis, Kristus), šv. Jono Krikštytojo, šv. Jono Nepomuko, švenčiausios Mergelės Marijos siužetai. Šventųjų moterų lietuvių liaudies dailės kūriniuose daug mažiau nei vyrų. Iš jų populiariausias švenčiausios Mergelės Marijos siužetas. Į Mariją su maldomis buvo kreipiamasi prašant sveikatos ar norint palengvinti gyvenimo dalią. Lietuvių liaudies mene dažniausi šie siužetai: Marija Gailestingumo motina, Marija Maloningoji, Marija Sopulingoji, Pieta. Pastarasis yra labiausiai paplitęs. Marija vaizduojama atsisėdusi, ant kelių laiko mirusį Kristų, jos karūnuotą galvą supa aureolė, septynių žvaigždžių nimbas, į liepsnojančią širdį įsmeigti septyni kalavijai.

Šv. Jonas Nepomukas – vienas populiariausių šventųjų. Jis vaizduojamas apsirengęs kunigo drabužiais, su kryžiumi, palmės šakele rankoje. Galvą juosia penkių žvaigždžių nimbas. Jo koplytėlės buvo statomos prie vandens.

Nukryžiuotąjį liaudies meistrai vaizdavo apnuogintą, su erškėčių vainiku ant galvos, su kraujo lašais ant kūno.

Jėzus Nazarietis – tai Kristaus figūra su ilgu raudonu rūbu, erškėčių vainiku ant galvos, virve surištomis rankomis ir lentele ant kaklo.

Jėzaus krikšto siužete dažniausiai vaizduojamos dvi figūros, stovinčios vandenyje: šv. Jonas Krikštytojas dešine ranka pila vandenį ant Kristaus galvos, kairėje rankoje jis laiko nendrinį kryžių.

Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas ir vienas. Jis apsigaubęs kailine tunika, laiko kryžių plonu, ilgu stiebu. Koplytėlės su jo atvaizdu dažniausiai stovėjo prie vandens.

Eksponuojami ir kiti šventieji - šv. Kazimiera, šv. Antanas, šv. Jurgis ir kiti. Taip pat kryžius bei nukryžiuotuosius. Kryžius – tai vienas seniausių pasaulyje simbolinių ženklų. Jis simbolizuoja keturias pasaulio kryptis, dangaus ir žemės ryšius. Tai kryžkelė, kur susikerta gyvenimo ir mirties keliai. Krikščionių kryžius, dar vadinamas lotyniškuoju kryžiumi, simbolizuoja Kristaus kančią ir atpirkimą. Tai pagrindinis krikščionybės simbolis.

Senieji liaudies drožiniai slepia daugybę paslapčių... Pavyko nustatyti tik keliolikos skulptūrų autorius – ir tai dažniausiai tik pavardes, nes vardai neišlikę. Jas kūrė liaudies meistrai, Lietuvoje tradiciškai vadinti dievadirbiais. Jie dažniausiai būdavo kilę iš valstiečių. Savo žemės neturėjo, vertėsi smulkiais verslais, keliaudavo iš kaimo į kaimą, gaudami užsakymų drožiniams. Dievadirbiai jokių mokslų nebuvo baigę, dažniausiai – beraščiai arba mažaraščiai, net savo pavardės ant drožinio nemokėję parašyti. Tiesa, ant kai kurių kryžių išliko įrėžta data. Pagrindiniai dievadirbių kūrybos šaltiniai buvo bažnyčiose matytos šventųjų skulptūros arba iliustracijos maldaknygėse ir laki jų pačių fantazija.