Jonas Vizbaras (1888 -1976)

Būsimasis menininkas gimė 1888 m. lapkričio 27 d. Šiliuškių kaime. Jo tėvas buvo keliaujantis siuvėjas, kilęs iš Šimonių (Kupiškio r.), o po baudžiavos panaikinimo atsikėlęs į Panemunėlio parapiją. Yra žinių, kad jis irgi mėgo drožinėti. Drožėjo motina Tebeliškytė buvo J. Katelės auklėtinė. Ji visus savo vaikus išmokė skaityti ir rašyti. Senatvėje J. Vizbaras taip kalbėjo apie savo vaikystę ir paauglystę: „Žemės čia blogos, duonos dar šiaip taip užauga, o gyvuliai neturi dobilo... nei čia pievos... Tokiems čia ir tegyvent – kriaučiams ir visokiems tokiems... iki 14 metų laksčiau be kelnių...“ Nuo 14 iki 17 metų Jonas ganė gyvulius. Ganydamas ant beržų raižydavo senius. Rūpėjo žmogų išdrožti. Kai paaugo, paaiškėjo, kad žemės ūkio darbai jo netraukia: daug labiau patiko staliaus amatas.

Panemunėlio jaunimas, tarp jų ir broliai Vizbarai, gaudavo knygų, laikraščių iš Amerikos, skaitė juos. Šeimoje vyravo skirtingos pažiūros: tėvas buvo netikintis, motina – religinga. Tokioje aplinkoje formavosi būsimo liaudies menininko pasaulėžiūra.

Sulaukęs 37 m. vedė, nes išsigando žilų plaukų ir vienatvės. „Mislijau vesti kriaučką, į kitas nežiūrėdavau. Gavau kriaučką, bet manoji, labai jau ūkiška, privertė dirbti prie žemės“, – taip šį gyvenimo įvykį prisiminė drožėjas, jau praslinkus daugeliui metų.

Pats Vizbaras teigė, kad rimčiau ėmė drožinėti nuo to laiko, kai išgirdo apie Pandėlyje gyvenantį ir skulptūras drožiantį „stebukladarį“ Lionginą Šepką.

Nors ir nelengvai, tačiau Rokiškio muziejininkams pavyko prikalbinti J. Vizbarą pirmą kartą dalyvauti parodoje. Tai įvyko 1962 m. Vėliau jo skulptūros buvo eksponuojamos Maskvoje, Vilniuje, apdovanotos premijomis ir diplomais.

Muziejuje saugoma daugiau kaip 120 drožinių. J. Vizbaro kūrinius būtų galima suskirstyti į šias grupes: istorinės asmenybės, velniai ir raganos, eiliniai žmonės, gyvūnai.

Jonas Vizbaras mirė 1976 m., palaidotas Kavolių kaimo kapinėse. Jo gimtasis namas neišliko, toje vietoje žaliuoja medžiai.